Krovinių pervežimas: vilkikų vairuotojų keliai ir nukrypimai kairėn

Sritis, su kuria visi žmonės susiduria kone kasdien, tačiau net nenutuokia, kas tai per daiktas: transporto paslaugos. Šią sritį galima būtų palyginti su prekybos centru – vartotojui (kitaip sakant, žmogui) rūpi tik ateiti, pasiimti iš lentynos pieno pakelį ir išeiti. O kiek yra atlikta pieno gamintojų, rinkodaristų, parduotuvės personalo darbo, kad tik tas žmogus paimtų būtent šį pakelį, o ne kitą – jam dzin.

Į kelią tarp karvės ir puodelio su pienu įsiterpia ne tik minėti žmonės, bet ir vilkikai. Krovinių pervežimas – taip vadinamas darbas tų žmonių, pasiryžusių dieną iš dienos vairuoti sunkvežimius, kad tik vieni produktai pasiektų kuo daugiau dislikacijos vietų – pradedant logistikos centrais, baigiant parduotuvėmis.

Ištiesų, vilkikų vairuotojai yra vieni įdomesnių profesijų atstovų – jie neretai paveža pakeleivius (žinoma, dažniau – dailias pakeleives, kurios tik nepabijo lipti į sunkvežimius), o papasakoti visada turi ką. Ir turi savo nuomonę apie daugelį dalykų.
„Krovinių pervežimas į Baltarusiją – vienas vargas. Muitinėj pastoviai prastovi po kelias valandas, o kokį kartą iš dešimties – ir po parą. Tai eilės didelės, tai aptarnauti nespėja visų – nesąmonė. Kodėl niekur kitur taip nėra (t.y. nebūdavo, kai Lietuva dar nebuvo Šengeno zonoje ir daugumos Vakarų Europos šalių sienos nebuvo atviros)?“ – pasakoja septynioliktus metus prie „fūros“ vairo skaičiuojantis Sergejus.

Transporto paslaugos – mainais į kitas paslaugas? „Nee, Lenkijos pakelėse stovinčios merginos fortepijono kojomis ima tik pinigus. Oficialiai vadinamos transporto paslaugos, arba tik nuvežimas iš vienos vietos į kitą, jų nedomina. Žinoma, esu ne kartą jas truputį „pavežęs“ – o kaip gi kitaip ištverti dviejų savaičių trukmės reisą per visą Europą?“ – sunku nesistebėti tokiu žmogaus atvirumu.

Vienatvė – dalykas, kurio, kaip teigia Sergejus, vilkikų vairuotojams netrūksta. Pagalvojus apie, tarkim, kelionę nuo Vilniaus iki Lisabonos, kur visus keturis tūkstančius kilometrų bendrauji tik su degalinių operatoriais arba pakelėse stovinčiomis „fortepijoninių kojų“ gražuolėmis, nebekyla klausimų, kodėl „fūrų“ vairuotojai yra tokie atviri.